Cheminė sudėtis reiškia pliene esančius elementus, tokius kaip anglis, manganas, silicis ir kt., kurie turi įtakos plieno stiprumui, kietumui ir lankstumui. Plieno gamybos proceso metu reikia griežtai kontroliuoti šių elementų procentinę dalį, kad būtų pasiektos norimos savybės.
Pavyzdžiui, anglis yra pagrindinis plieno legiravimo elementas ir atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį nustatant plieno stiprumą ir kietumą. Kuo didesnis anglies kiekis, tuo stipresnis ir kietesnis plienas, tačiau dėl to medžiaga tampa trapesnė ir mažiau plastiška. Kiti legiravimo elementai, tokie kaip manganas, chromas, nikelis ir molibdenas, pridedami siekiant pagerinti specifines savybes, pvz., atsparumą korozijai, atsparumą dilimui ar aukštą temperatūrą.
Kita vertus, mechaninės savybės yra išbandytos plieno elgsenos įvairiomis sąlygomis, pvz., atsparumu tempimui, takumo riba ir pailgėjimu, rezultatas. Šioms savybėms įtakos turi ne tik cheminė sudėtis, bet ir gamybos procesas bei plieno terminis apdorojimas.
Tempiamasis stipris matuoja didžiausią įtempį, kurį medžiaga gali atlaikyti prieš lūžtant, o takumo riba rodo tašką, kuriame medžiaga pradeda plastiškai deformuotis veikiant apkrovai. Pailgėjimas matuoja medžiagos plastiškumą, kuris yra medžiagos gebėjimas plastiškai deformuotis prieš lūžtant.
Pilingas vamzdis
